Karas Ukrainoje pakeitė Europos saugumo darbotvarkę. Valstybės didina gynybos biudžetus, perka ginkluotę ir stiprina sienas. Tačiau vien politinių sprendimų neužtenka. Ekspertai vis dažniau kelia kitą klausimą: ar Europos visuomenės pačios pasiruošusios krizei ar karui?
Atsakymas nėra vienareikšmis. Dalis šalių atnaujino civilinės saugos planus. Kitos dar tik vejasi pasikeitusią realybę. Skiriasi ir gyventojų požiūris. Vienur saugumas laikomas kasdieniu rūpesčiu. Kitur jis vis dar atrodo tolima tema.
Gynybos stiprinimas vyksta, bet tempas nevienodas
Per pastaruosius dvejus metus Europa padarė aiškų posūkį. NATO valstybės sparčiau artėja prie 2 proc. BVP gynybai ribos. Kai kurios ją jau viršija. Ypač ryžtingai veikia rytinis Aljanso sparnas. Lietuva, Lenkija ir kitos regiono šalys saugumą laiko neatidėliotinu prioritetu.
Ekspertų teigimu, karinis pasirengimas nėra vien tankai ar oro gynyba. Reikalingi rezervai, logistika, ryšiai ir aiškus valdymas krizės metu. Dar svarbiau, kad valstybės gebėtų greitai mobilizuoti ne tik kariuomenę, bet ir civilines struktūras. Čia matyti dideli skirtumai tarp Europos šalių.
Šiaurės valstybės dažnai minimos kaip pavyzdys. Suomija ilgą laiką išlaikė plataus masto rezervą. Švedija grąžino šauktinių sistemą. Baltijos šalys stiprina priedangas, perspėjimo sistemas ir gyventojų mokymą. Tuo metu dalis Vakarų Europos ilgai gyveno taikos logika. Ten gynyba buvo patikėta profesionalams, o visuomenė nuo šių temų nutolo.
- Rytų Europoje grėsmės suvokimas yra aukštesnis.
- Šiaurės šalyse daugiau dėmesio skiriama visuotinei gynybai.
- Vakarų Europoje pasirengimas dažnai labiau institucinis nei visuomeninis.
Silpniausia grandis – civilinė sauga ir gyventojų pasirengimas
Specialistai pabrėžia, kad karo atveju lemiama tampa ne tik kariuomenė. Didelę reikšmę turi elektros tinklai, vandens tiekimas, ryšio sistemos ir ligoninės. Jei šios grandys pažeidžiamos, valstybės atsparumas silpnėja. Būtent civilinėje srityje Europa dar turi daug spragų.
Dalis gyventojų nežino, ką daryti nutrūkus ryšiui ar elektrai. Ne visi turi būtiniausių atsargų kelioms paroms. Kai kur nėra aiškių instrukcijų, kur slėptis pavojaus metu. Ekspertai sako, kad pasirengimas prasideda nuo paprastų veiksmų. Reikia informacijos, pratybų ir aiškaus vaidmenų pasiskirstymo.
Požiūrį keičia ir naujos grėsmės. Kalbama ne tik apie tradicinį karinį konfliktą. Auga kibernetinių atakų, dezinformacijos ir sabotažo rizika. Tokiose situacijose visuomenės atsparumas tampa toks pat svarbus kaip ir ginkluotė. Jei gyventojai nepasitiki institucijomis, krizė gilėja greičiau.
Kai kurios šalys jau ėmėsi konkrečių veiksmų. Leidžiami išgyvenimo gidai, organizuojamos pratybos, stiprinamos slėptuvės. Tačiau bendras paveikslas vis dar netolygus. Miestai ir regionai pasirengę skirtingai. Ne visur užtikrintas ir pažeidžiamų grupių saugumas.
Ar europiečiai pasiruošę psichologiškai ir politiškai
Ne mažiau svarbus klausimas yra visuomenės nusiteikimas. Karas reikalauja ne tik techninių priemonių, bet ir politinės valios. Reikia sutikimo skirti daugiau lėšų gynybai. Reikia pasirengimo pakelti nepatogumus. Reikia supratimo, kad saugumas kainuoja.
Čia Europa taip pat nevienalytė. Šalyse, esančiose arčiau Rusijos, parama gynybai paprastai didesnė. Toliau nuo fronto esančiose valstybėse nuotaikos labiau svyruoja. Dalis rinkėjų remia stipresnę gynybą. Kita dalis baiminasi ekonominių pasekmių. Politikai šį balansą jaučia labai aiškiai.
Ekspertai atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą. Pasiruošimas karui nereiškia karo siekio. Tai reiškia atgrasymą ir gebėjimą išgyventi krizę. Valstybė, kuri pasirengusi, turi daugiau galimybių išvengti puolimo. Silpnumas, priešingai, gali skatinti agresorių tikrinti ribas.
Psichologinį pasirengimą silpnina ir ilgi taikos dešimtmečiai. Daugelyje Europos šalių kelios kartos augo be tiesioginės karo patirties. Todėl viešas kalbėjimas apie slėptuves, atsargas ar mobilizaciją kai kam vis dar atrodo perdėtas. Tačiau saugumo analitikai teigia, kad toks požiūris sparčiai keičiasi.
Europos pasirengimas šiandien yra tarpinėje stadijoje. Politinis signalas aiškus. Gynyba grįžo į centrą. Tačiau pilnas pasirengimas dar nepasiektas. Tam reikia ne vien didesnių biudžetų. Reikia visuomenės įtraukimo, aiškių planų ir nuoseklaus mokymo. Tik tada frazė apie pasiruošusią Europą turės realų pagrindą.
