Civilinės saugos tema Lietuvoje iš nišinės srities tapo kasdieniu savivaldybių ir gyventojų klausimu. Daugiabučių rūsiuose ieškoma vietos, kuri krizės metu galėtų apsaugoti žmones. Tačiau moderni slėptuvė šiandien nebėra vien tamsi patalpa po žeme. Tai aiškiai suplanuota erdvė su inžineriniais sprendimais, ryšiu ir būtiniausiomis atsargomis.
Apie tai, kaip turi atrodyti tokia vieta, kalbėjomės su civilinės saugos specialistu Tomu Vaitkumi. Jis konsultuoja savivaldybes ir pastatų administratorius. Specialistas sako, kad gyventojai dažnai vis dar painioja rūsį su slėptuve. Pasak jo, skirtumas yra esminis.
Rūsys dar nereiškia slėptuvės
„Pati dažniausia klaida yra manyti, kad pakanka turėti požeminę patalpą“, – sako T. Vaitkus. Anot jo, slėptuvė turi būti parengta žmonėms išbūti tam tikrą laiką. Ji turi apsaugoti nuo smūgio bangos, stiklo šukių, dūmų ir oro taršos. Taip pat ji turi leisti saugiai laukti tolesnių nurodymų.
Specialisto teigimu, daugiabučiuose dažniausiai kalbama ne apie specialiai statytas karines slėptuves. Dažniau kalbama apie kolektyvinės apsaugos statinius. Tai pritaikytos patalpos, kuriose žmonės gali trumpam pasitraukti pavojaus metu. Tokios erdvės įrengimas priklauso nuo pastato konstrukcijos, ploto ir techninių galimybių.
T. Vaitkus išskiria kelis minimalius reikalavimus. Patalpa turi būti sausa. Ji negali būti užgriozdinta senais daiktais. Turi būti bent du išėjimo keliai, jei tai įmanoma. Durys turi būti tvirtos. Vidaus erdvė turi būti aiškiai pažymėta.
- Vėdinimas turi veikti ir dingus elektrai.
- Apšvietimas turi turėti avarinį sprendimą.
- Vandens atsargos turi būti numatytos bent kelioms valandoms.
- Sanitarinis mazgas arba laikinas higienos sprendimas yra būtinas.
- Ryšio priemonės turi leisti gauti informaciją net sutrikus mobiliajam ryšiui.
„Jei patalpoje nėra oro apykaitos, ji greitai tampa netinkama. Jei nėra šviesos, kyla panika. Jei nėra ryšio, žmonės nežino, kiek laiko teks likti“, – sako pašnekovas.
Ką specialistai laiko modernios slėptuvės standartu
Pasak T. Vaitkaus, moderni slėptuvė pirmiausia remiasi funkcija, o ne išore. Svarbiausia, kad viskas būtų paprasta, aišku ir veiktų be trikdžių. Didelė dalis sprendimų yra techniniai. Tačiau jie turi būti suprantami ir gyventojams.
Daugiabučiuose vis dažniau numatomi keli sluoksniai apsaugos. Pirma, sustiprinamos vidinės atitvaros. Antra, sandarinamos angos. Trečia, įrengiamos atsarginės elektros priemonės. Kai kur diegiami ir oro filtravimo įrenginiai. Jie ypač svarbūs ten, kur didesnė cheminės taršos rizika.
Specialistas nurodo, kad šiuolaikinė slėptuvė turi būti pritaikyta ne tik vidutiniam gyventojui. Joje turi tilpti senjorai, vaikai ir žmonės su negalia. Todėl svarbus patekimas be kliūčių. Taip pat reikia numatyti vietą atsisėsti, pirmosios pagalbos priemones ir aiškias naudojimosi taisykles.
- Pažymėjimas prie įėjimo ir pastato viduje.
- Instrukcija gyventojams, ką atsinešti ir kaip elgtis.
- Atsarginis apšvietimas su akumuliatoriais.
- Radijo imtuvas ir įkraunamos baterijos.
- Pirmosios pagalbos rinkinys ir gesintuvas.
- Vanduo, antklodės, higienos priemonės.
„Modernumas čia nėra ekranai ar automatikos gausa. Modernumas yra patikimumas. Žmonės turi žinoti, kad patalpa bus atrakinta, švari ir parengta naudoti“, – pabrėžia T. Vaitkus.
Didžiausios problemos daugiabučiuose ir ką gali padaryti gyventojai
Nors poreikis aiškus, praktikoje kyla nemažai kliūčių. Dalis daugiabučių yra seni. Jų rūsiai drėgni, ankšti arba padalyti sandėliukais. Kai kur trūksta elektros įvadų. Kitais atvejais nėra aiškaus valdytojo sprendimo, kas turi investuoti į pritaikymą.
Specialistas sako, kad pirmas žingsnis yra ne remontas, o įvertinimas. Reikia patikrinti, ar pasirinkta vieta apskritai tinka žmonėms priimti. Tai gali padėti savivaldybė, administratorius arba sertifikuotas ekspertas. Tik po to verta spręsti dėl įrangos ir darbų apimties.
Gyventojams siūloma pradėti nuo bazinių veiksmų. Jie nereikalauja didelių lėšų, bet duoda apčiuopiamą naudą.
- Išvalyti numatytą patalpą ir pašalinti degias medžiagas.
- Pažymėti įėjimą ir evakuacijos kelią.
- Parengti namo gyventojų informavimo tvarką.
- Sutarti, kas atsakingas už raktus ir priežiūrą.
- Patikrinti, ar vietoje veikia bent minimalus apšvietimas.
T. Vaitkus atkreipia dėmesį ir į gyventojų pasirengimą. „Net geriausia patalpa nepadės, jei žmonės nežinos, kur eiti. Reikia ne tik erdvės, bet ir įpročio“, – sako jis. Dėl to kai kurios bendrijos jau rengia trumpas informacines atmintines. Jose nurodoma, ką turėti namuose ir ką pasiimti leidžiantis į slėptuvę.
Pasak specialisto, artimiausiais metais tokių sprendimų daugės. Civilinė sauga tampa pastatų valdymo dalimi. Tai jau nėra vien teorinis planas stalčiuje. Daugiabučių slėptuvės po truputį virsta realiomis erdvėmis, kuriose turi tilpti ne tik žmonės, bet ir aiški tvarka.
