Ketvirtadienis, 2018 m. liepos 19d., 10:02
Kontaktinis telefonas: 8 5 2371 836
Neįgaliesiems
Titulinis Svetainės medis El. paštas
  • Teksto dydis:
  • A
  • A
  • A
Miškas be žmogaus – kaip medis be lapų

Šarūnas Laužadis, Nemenčinės miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistas

„Mūsų girios“, 2012 m., gruodis

 

...Dar visai neseniai daugelyje miško pakraščių, ypač netoli ežerų ar upių, gyveno senieji šių žemių gyventojai. Prie nuošalių sodybų vedė tvarkingi keliukai, visos miško laukymės, pakrantės būdavo nušienautos ar nuganytos. Gyvulių girdymo vietose akį traukė geltono smėlio atabradai. Dabar gi be žmogaus, be gyvybės miško laukymės virsta brūzgynais, ežerų pakrantės užpelkėja. Tik buviusių sodybų vietas dar kai kur tebežymi seni vieniši ąžuolai, kiti senmedžiai, bet ir jų nemaža dalis jau vasaras leidžia be lapų...

 

Miškai svarbūs ne vien dėl to, kad brandžiuose medynuose sukaupti dideli medienos resursai ir galima gauti pinigus, juos nukirtus. Miškai puošia ir šalies kraštovaizdį, maitina, saugo upių, ežerų vandenis, sergsti nuo erozijos dirvožemį. Miškai – tai ir žvėrys, žuvys, paukščiai, be kurių neįsivaizduojamos lietuviškos girios... Todėl nuo neatmenamų laikų giriose, kur tik buvo įmanoma, gyveno žmonės. Miškai buvo mūsų lietuviško kaimo dalis, gyvenamoji aplinka, šimtmečiais formavusi sveiką gyvenimo būdą, gilią pasaulėžiūrą ir leidusi mūsų tautai išsaugoti tuos „užburtus“ tris milijonus...

Mūsų tautos išlikimo istorijoje miškai iki XX a. antros pusės atliko svarbų gynybinės funkcijos vaidmenį. Pokario rezistentai slėpėsi gūdžiose Žemaitijos giriose, kur paskutinis ,,Žemaičių“ apygardos kovotojas Pranas Končius-Adomas žuvo 1965 m. Aukštaitijos girios patikimai slėpė 1947 m. čia įkurtos ,,Algimanto“ apygardos, kurios bazė buvo Šimonių girioje, partizanus. Švenčionių ir Utenos apylinkių giriose veikė ,,Vytauto“ apygardos partizanai. Vidurio Lietuvos miškuose, kol 1956 m. žuvo paskutinieji kovotojai, veikė ,,Vyčio“ apygardos partizanai. Tankūs Tauragės, Raseinių ir Jurbarko miškų masyvai iki 1959 m. slėpė paskutinius ,,Kęstučio“ apygardos partizanus, kurioje buvo 6-ios rinktinės. Dzūkijos  giriose veikė ,,Dainavos“ apygardos partizanai, vadovaujami Adolfo Ramanausko-Vanago. Kazlų Rūdos girioje ir Marijampolės, Prienų, Šakių miškuose veikė ,,Tauro“ apygardos partizanai. Šioje apygardoje partizanai nuo 1946 m. privalėjo dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformas, laikytis partizanų statuto. Kazlų Rūdos girioje 1947 m. buvo organizuoti partizanų jaunesniųjų vadų mokymo kursai. Tai nebūtų įmanoma be žmonių, gyvenusių miško kaimuose, ir miškininkų paramos.

Skverbiantis į miškus civilizacijai, pirmumą įgavo ekonominė miško nauda, bet galvota ir apie miškų išsaugojimą. Susikūrus Lietuvos valstybei, paprotiniai draudimai netinkamai elgtis su mišku buvo apibrėžti teisės aktais. Miškų apsaugai skirti atskiri skyriai 1435 m. Jogailos išleistame statute ir visose kituose – 1529 m., 1566 m. ir 1588 m. – Lietuvos Statutuose. Vėlesniais laikais miškų išsaugojimui dėmesį skyrė net okupacinė carinės Rusijos  administracija, taikiusi 1839 m. caro patvirtintus Girininkų korpuso nuostatus, samdžiusi žemutinę miškų sargybos grandį iš vietinių kaimiečių.

Šiandien mūsų visuomenėje vėl keičiasi požiūris į mišką – iš naujo įvertinamos senosios miško vertybės, taikoma biologinės įvairovės apsauga. Paskutiniaisiais dešimtmečiais išplėstas saugomų miško teritorijų tinklas, nemažas plotas patrauklesnių, lankomų medynų priskirta rekreacinių miškų kategorijai,  jų lankytojams miškininkai įrengė per 2 tūkst. įvairių rekreacinių objektų.

Visų šalies miškų pagrindinė priešgaisrinė, sanitarinė priežiūra ir toliau išlieka ant valstybinėje miškų sistemoje dirbančių miškininkų pečių, kurių gretos vis retėja. Saugant miškus nuo gaisrų, vien 2011 m. valstybinės priešgaisrinių priemonių sistemos palaikymui skirta 5,04 mln. litų miškų urėdijų lėšų. Ieškant išeities, įdiegta moderni automatinė antžeminė gaisrų stebėjimo sistema, leidžianti su mažesniais žmonių resursais laiku pastebėti ir greičiau lokalizuoti kilusių miško gaisrų židinius.

Valstybiniuose miškuose sutvarkyti 2010 m. rugpjūčio škvalo padariniai, kuriuos likviduoti nukentėjusioms miškų urėdijoms su savo technika padėjo kitos urėdijos. Perskirsčius metines kirtimų apimtis, miškų urėdijose nebuvo viršyta bendra metinė miško kirtimo norma.

Kad valstybinių miškų valdymo sistema veiktų sėkmingai, o miškai teiktų šaliai visapusę naudą, reikalinga ilgalaikė strategija ir stabilumas. Kol kas galima džiaugtis ir didžiuotis, kad valstybinių miškų sistema eina teisingu keliu, tačiau, kaip ir visose srityse, pasitaiko nesėkmių, pažeidimų. Neretai miškininkams tenka dirbti ir dirbtinai primestoje konfliktinėje aplinkoje, todėl svarbu, kad racionalūs sprendimai ir argumentai sulauktų politikų pritarimo.

Dėl iki šiol įvykdytų reformų per paskutiniuosius dešimtmečius ženkliai sumažėjo dirbančių miškininkystės sektoriuje žmonių. Netekę pragyvenimo šaltinio, nemaža dalis šalia miškų esančių kaimų gyventojų apleido gimtąsias vietas – miškas lieka be žmonių. O kai kurie verslo sluoksniai visuomenei bando įteigti, kad apskritai reikia keisti miškų valdymo sistemą, atskirti miškų priežiūrą nuo gamybos, o valstybiniame sektoriuje dirbančius miškininkus paversti tik medžių augintojais.

Kaip rodo kitų šalių patirtis, tokiu būdu ūkinio efekto vargu ar sulauktume, o neigiama pusė jau dabar matyti – didėja grėsmė dar išlikusiai miškingų kaimo vietovių infrastruktūrai sunykti. Tokiu atveju miškus ar jų pamiškes palaipsniui paliktų ir paskutinieji gyventojai.

Daugelis mėgsta remtis Vakarų Europos šalių patirtimi. Bet ar ji visuomet pateikiama tikroviška? Štai Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, valstybiniuose miškuose vykdoma kompleksinė miškų ūkio veikla, apimanti ir miškų atkūrimą, ir priežiūrą, ir apsaugą, ir miškų išteklių naudojimą, ir prekybą mediena. Kartu sprendžiamos ir socialinės problemos, didinamas gyventojų užimtumas, miškų priežiūrai skiriant dotacijas iš biudžeto, miškininkams nurodomas minimalus (o ne maksimalus) darbo vietų, kurias jie privalo už gautas lėšas išlaikyti, skaičius. Taip išlaikomi miškingose teritorijose gyvenantys žmonės. Keleriopai daugiau nei pas mus žmonių dirba ir Lenkijos miškų sistemoje.

Kartu reikia ieškoti priemonių, padedančių natūraliai įtraukti į miškų apsaugą ir dalį mūsų šalies visuomenės. Manau, geru žingsniu šia linkme laikytinos 2008-2012 m. LR Seimo priimtos Miškų įstatymo pataisos, leidžiančios atstatyti tam tikrais atvejais sodybas miško žemėje. Įvertinus čia minėtas ir nepaminėtas aplinkybes, racionaliai naudojant miško teikiamą naudą, galima pasiekti nemažą ūkinį ir aplinkosauginį efektą: juk sodybų savininkai miške patys pirmieji bus suinteresuoti ne tik miško, bet ir visos juos supančios aplinkos apsauga. O tokių būtų ne tiek jau mažai – net apie 3 proc. miško žemės sudaro plynumos miškų apsuptyje, kurių dalyje kadaise rymojo sodybos. Vien po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos miško žemėse sunyko beveik 100 tūkst. sodybų. Atstačius senąsias, jose galėtų apsigyventi ne tik žemdirbiai ar miškininkai, bet ir dirbantieji aptarnavimo sferoje. Manau, kad  į tokias sodybas sugrįžtų ir dalis vyresnio amžiaus žmonių, gaunančių pensiją ar turinčių kitą pragyvenimo šaltinį, norinčių gyventi savo tėvų žemėje, sveikoje gamtos aplinkoje. Čia gyvendami, jie natūraliai įsilietų į miško ir aplinkos saugotojų gretas, prie jų prisidėtų ir į svečius atvykstantys vaikai bei giminaičiai. Nieko nedarant, nesvarstant, gali iširti ir paskutiniai kaimo infrastruktūros likučiai, o miškai, pasilikę be kaimų gyventojų, bus negyvi, tarsi medžiai be lapų. 

Komentarai:
Vardas
El. paštas
Saugos kodas

Liepa 2018

Naujienų prenumerata

El. paštas:

Valid XHTML 1.0 Transitional

 

Kontaktai

VĮ Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės regioninis padalinys
Vilniaus g. 60, LT- 15173, Nemenčinė
Tel., faks. 8 5 2371 836, 8 5 2381614
El.paštas info@nmu.lt

Darbo laikas

I-IV:                   8.00 - 17.00
V:                      8.00 - 16.45
Pietus:          12.00 - 12.45

Visos teisės saugomos. © 2018 VĮ Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės padalinysIT Sprendimai: UAB Intermedija ®