Ketvirtadienis, 2018 m. liepos 19d., 10:04
Kontaktinis telefonas: 8 5 2371 836
Neįgaliesiems
Titulinis Svetainės medis El. paštas
  • Teksto dydis:
  • A
  • A
  • A
Brangiausias miškas – sodintas jaunystėje

Brangiausias miškas – sodintas jaunystėje

Gintautas KNIUKŠTA

„Verslas ir Politika“  2011m. balandis

Nemenčinė – nuo šalies sostinės, galima sakyti, ranka pasiekiamas miestelis. Rašytiniuose šaltiniuose Nemenčinė minima XIV amžiuje. Miestelyje gyveno amatininkai, smulkūs pirkliai, veikė parduotuvė ir kelios smuklės.

Šiuo metu Nemenčinė, apgaubta pušynų, ežerų, perjuosta Neries, garsi ne tik viena seniausių Lietuvos bažnyčių, bet ir Nemenčinės miškų urėdija, kuri buvo įkurta 1918 metais to paties pavadinimo girininkijos pagrindu. Nuo 1918 iki 1920 m. urėdijai vadovavo vienas urėdas, Lenkijos okupacijos 1920–1939 metais pasikeitė net septyni, karo metais – du urėdai, nuo 1945 iki 2000 m. dirbo vienuolika urėdų.

Urėdija buvo įsikūrusi dvare, prie Neries. Dabartinė miškų urėdija pastatyta 1953 m., perkeliant dvaro pastatą, o 2002 m. renovuota. Praėjusį rudenį urėdija išgarsėjo tuo, kad daugybė lietuvių, rusų ir lenkų moksleivių iš Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos mokyklų Nemenčinės urėdijos miškuose iš eglaičių suformavo rekordinio dydžio užrašą „Žalgiris 600". Manoma, kad šis užrašas bus matomas net 2 kilometrų aukštyje, todėl juo galės grožėtis lėktuvų, besileidžiančių Vilniaus oro uoste, keleiviai. Šis užrašas ateityje primins panašų užrašą, esantį Holivude.

 

Žalgirio mūšis didele dalimi nulėmė mūsų valstybės ir viso regiono likimą. Maždaug 551 metro ilgio užrašą ,,Žalgiris 600" suprojektavo Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškininkystės katedros profesorius Edvardas Riepšas. Užrašas suformuotas 6 hektarų plote. Vienos raidės aukštis siekia 60 metrų, o plotis – 40 metrų. Raidėms suformuoti buvo panaudota 7000 eglaičių, o aplink jas bus pasodinta dar apie 16 tūkst. beržų.

 

Nuo 1994 metų Nemenčinės urėdijai vadovauja dzūkas Eligijus RYŠKUS. Jo tėvas ir senelis buvo miškininkai, tad nė klausti nereikia, ką jam reiškia miškai. „Verslui ir politikai“ urėdas prisipažino, kad anksčiau buvo aistringas medžiotojas, tačiau dabar po Lietuvą keliauja tik su meškere. Žvejyba susidomėjo ir žmona, kuri kiekvienais metais daro didžiulę pažangą ir tampa rimta konkurente. Šokis ir daina urėdui taip pat prie širdies – jis daug  metų buvo folkloro ansamblio „Nalšia“ dainininkas ir šokėjas.

 

Gerbiamas urėde, Jūs po Nemenčinės miškus vaikštote jau beveik 30 metų. Kitais metais jau bus savotiškas jubiliejus. Ar pasikeitė miškai per tą laikotarpį?

Viskas labai pasikeitė. Sudėtinga girti savo mundurą, tačiau viskas pasikeitė tik į gerąją pusę. Šioje urėdijoje pradėjau dirbti miško ruošos inžinieriumi. Daug problemų sukėlė miško kirtaviečių išvalymas ir miško atkūrimas. Neturėjome nei technikos, nebuvo nei technologijų, nei kas jų mokėjo laikytis. Todėl miškai nebuvo atkuriami taip sėkmingai kaip dabar.

Nepakanka medelius vien tik atsodinti, juos reikia, kaip miškininkai sako, „išauklėti“, kad pavirstų mišku. Kad medelis galėtų užaugti, reikėdavo iškirsti visus stelbiančius augalus. Tam darbui trūkdavo žmonių. Nusamdydavome žmones, tačiau viskas priklausydavo nuo jų sąžiningumo – pagal pakraštį iškirsdavo, o giliau palikdavo. Todėl miškas būdavo nustelbiamas, kultūros žūdavo.

Šiandien valstybiniuose miškuose nebėra plotų, kuriuose miškas nebūtų atkurtas. Įstatymų bazė leido mums pasijusti šeimininkais: ką uždirbame, tą ir turime. Pradėjome skaičiuoti, kiek uždirbame, kur ir kiek išleidžiame.

Man pradėjus darbą urėdijoje, joje dirbo apie 360 žmonių. Dabar tuos pačius darbus atlieka apie 100 žmonių. Tada urėdijoje buvo apie 20 traktorių dirbančių miško ruošoje, dabar jų neturime nė vieno.

Nesunku suprasti, kad darbus anuomet traktorininkai nudirbdavo ir urėdijai, ir visiems kaimynams. Kuro sąnaudos buvo didžiulės, taigi pagamintos medienos kubo kainos – milžiniškos.

Šiandien Lietuvos miškų ūkio tvarkymas neatsilieka nuo Europos miškų tvarkymo, jų technologijų ir technikos, o kai kuriose srityse kitas valstybes netgi lenkiame, geriau organizuojame priešgaisrinę miškų apsaugą. Tokių rezultatų padėjo pasiekti kompleksinis – nuo sėklos iki medžio nukirtimo – miškų ūkio tvarkymas.

Pavyzdžiu gali būti priešgaisrinė sistema, kuri yra viena geriausių Europoje – Lietuvoje nebūna tokių didelių gaisrų kaip kaimyninėse valstybėse.

Miškas nuo seno rengė ir maitino žmogų, ir šiame amžiuje be malkų daug kas neišsiverčia. Aš šiandien nepateisinu valstybės bandymo įvesti „tvarką“ malkų sektoriuje.Tarybiniais laikais moterėlė ar diedukas sakydavo girininkui: „Jonai, žiūrėk, man prie namų išdžiūvo dvi pušelės, tu man jas ,,atkleimyk“, o aš susipjausiu jas, kai turėsiu laiko“.

Nuvažiavo girininkas pas tą kaimyną, pažymėjo tas pušeles, dar kiaušiniene pasivaišino, ir visiems gerai. Dabar tokios tvarkos nebeliko. Šiandien girininkas iš anksto, metų pradžioje, turi aplinkos apsaugos agentūrai pateikti savo projektą: kur, kokiame kvartale ir kiek iškirs medienos. Taigi dabar dialogas būna toks:

– Negaliu tau leisti prie namų kirsti, man čia bilietas neišrašytas. Aš tau galiu už dvidešimt kilometrų duoti malkų išsipjauti.

– Eik tu, ,,durniau“, Jonai, kur aš tau ten važiuosiu ir benziną deginsiu.

Taigi dabar mes, miškininkai, esame ,,blogiečiai“. Paprastas kaimo žmogus nesupranta, kad ne miškininko valioje yra nuspręsti. Todėl jis ir vertina, kad „anksčiau, tu Jonai, buvai geras žmogus, o dabar – blogas“.

Kokią problemą mato valstybė? Sausuolis visur yra sausuolis. Miškininkas turėtų be viršininkų pats nuspręsti. Būtų mažiau piktumų.

Ar nesunku šeimininkauti trijuose rajonuose?

Mums yra daug patogiau administruoti miškus pagal tai, kaip jie yra susiformavę, t.y. pagal masyvus. Mes ir girininkijas formuojame atsižvelgdami į masyvus – juk neskirsi girininkijai kelių kvartalų miško už upės. Šeimininkauti trijuose rajonuose visiškai nesudėtinga. Buvo kažkada toks sumanymas, kad urėdijas reikėtų formuoti pagal rajonus. Nemanau, kad tai būtų teisingas sprendimas, nes visi pertvarkos darbai pareikalautų didelių sąnaudų, o rezultatas būtų nulinis.

Atsakingo ūkininkavimo reikalavimus miškų ūkyje nustato miškų sertifikavimo sisema – FSC ® principai ( Forest Stewardship Council®). VĮ Nemenčinės miškų urėdijos miškai sertifikuoti 2004 metų žiemą. Ši sertifikavimo sistema patvirtina, kad urėdijos miškai tvarkomi laikantis Europoje priimtų miško išsaugojimo principų, taip pat siekiant užtikrinti sertifikuotų miško produktų iš urėdijos pasiūlą medienos rinkai.

Žinoma, dirbti priemiestiniame miškų ūkyje ir kokiame nors Lietuvos pakraščio miškų ūkyje yra skirtingi dalykai. Žmonių srautas, medynų sudėtis, ežerai, upės  mums sudaro daugiau darbo sąnaudų negu jiems. Rekreacinių zonų priežiūra, šiukšlės, gaisrai – darbo tikrai nemažai. Tačiau mums malonu dirbti, jei matome, kad žmonės vertina. Būna labai apmaudu, kai žmonės su visų mūsų ir savo turtu elgiasi kaip su svetimu.

Urėdijos miškai išsidėstę Vilniaus, Švenčionių ir Molėtų rajonuose, dalis miškų patenka į Vilniaus miesto teritoriją. Bendras urėdijos miškingumas yra 43,3 %, plotas kartu su privačiais ir rezervuotais miškais – 62 000 ha. Urėdijos administruojamuose miškuose gausu ežerų, jų yra net 69, taip pat teka 15 upių ir upelių. Kelių tinklas pakankamai tankus, 100 ha tenka 3,3 km kelių. Urėdijos miškai paskirstyti į 10 girininkijų. Šalia Nemenčinės esančiame miško medelyne auginami sodmenys urėdijos bei privačių miško savininkų miškams atkurti.

Ar jaučiatės esąs šių miškų šeimininkas, pats sprendžiate, kaip ūkininkauti?

 

Aš negaliu būti šeimininkas, nes nesu privatus asmuo. Esu pelno siekiančios valstybinės įmonės vadovas. Tačiau įmonė yra specifiška, o tuo pasinaudodami lobistai bando žaisti. Mes ne tik siekiame pelno, bet ir vykdome valstybinę užduotį, kuri skirta visuomenės poreikiams tenkinti. Kai kurie lobistai, nusiteikę negeranoriškai, pradeda mus lyginti su įmonėmis, kurių vienintelis tikslas yra siekti pelno.

 

Dalį pelno mes skiriame visuomenės poreikiams tenkinti: priešgaisrinei ir sanitarinei apsaugai, kelių statybai, rekreacijai ir t. t. Tam mes išleidžiame dalį pelno, o po to girdime, kad blogai dirbame. Urėdija moka visus įstatymų nustatytus mokesčius: pridėtinės vertės mokestį, pelno mokestį, valstybinio socialinio draudimo įmokas, taip pat įmokas į garantinį fondą, mokesčius už aplinkos teršimą, mokestį už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise. Iš darbuotojų išskaičiuoja ir į valstybės biudžetą moka gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo įmokas, privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

 

1995 metai buvo mano pirmi urėdo darbo metai. Labai džiaugiuosi, kad man su kolektyvu pavyko rasti bendrą sutarimą. Mūsų kolektyvas yra daugiatautis. Žmonės – paprasti ir geranoriški. Jeigu juos gerbi, jie gerbs tave, dėl to nekyla jokių problemų. Man visada malonu bendrauti su žmonėmis. Mūsų kolektyve yra lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, tačiau darbiniuose santykiuose tautinių problemų niekada nekyla. 

 

Visi supranta, kad urėdija yra įmonė, iš kurios norėdami gauti pelno turime gerai dirbti. Žmonės suvokia, kad tai yra jų darbo vieta, darbo užmokestis ir išgyvenimo šaltinis. Jei vieną dieną tos įmonės neliks, tai taps ir jo problema. Kai per daugelį metų sugebi įskiepyti šią mintį, pasidaro daug lengviau dirbti. Kiekvienas dirba savo darbą. Atvirai pasakius, per trisdešimt metų čia jau prigijau, mano vaikai čia užaugo, jiems brangus šis kraštas.

 

Generalinėje urėdijoje turite patyrusį vedlį, kuris žino visus niuansus – ir politinius, ir ekonominius. Kita vertus,  Seimas renkamas kas ketveri metai – keičiasi ministrai, politikai. Ar juntate šių pasikeitimų politines sroves?

 

Žinoma. Generalinis urėdas, turėdamas teisę, galėjo mums nustatyti kitokias žaidimo taisykles. Tačiau šiandien atvirai kalbėdamas jis būtų pralošęs. Lobistai, norėdami užvaldyti šį didžiulį turtą, ieško menkiausių kabliukų, kad galėtų prisikabinti prie Generalinės urėdijos ar urėdijų. Jei tik urėdijos būtų išmokėjusios darbuotojams priedus, iš karto būtų pareikšta, kad švaistome pinigus.

 

Tą patį galima pasakyti ir apie automobilius. Ir urėdo, ir girininko darbo vieta yra ne kabinetas, o tūkstančiai hektarų miško plotų. Keturių varomųjų ratų automobilis yra darbo priemonė, kuri atitinka važiavimo sąlygas. Urėdijos dirba pelningai, tai kodėl jos negali apsirūpinti tinkamais automobiliais? 

 

Ar nėra formuojama ta opinija, su kuria žaidžiama nuo tarybinių laikų? Tarybiniais laikais visi buvome lygūs. Ir dabar tenka pašnekėti su savo darbuotojais. Jų nuomone, urėdas nedirba nieko, popierėlius pasirašinėja, o iš tikrųjų dirba tik jie. Ieškoma kažkokios lygiavos – nesvarbu, koks tu esi specialistas, nori gauti vienodą atlyginimą su vadovu. Tačiau kas jam draudė mokytis ir siekti tapti vadovu? Jei sustojai ties tuo, ką pasiekei, tai ir turi.

 

Pakalbėkime apie privačius miškus ir diskusijas – leisti ar neleisti juose statyti namus. Man keistai skamba, kai Seimo nariai teigia, kad yra pažeidžiamos miško savininkų konstitucinės teisės – neleidžiama statyti miške. Bandau suprasti: aš pirkau ,,žigulį“, tačiau vieną rytą atsibudęs nustembu – o kodėl čia ne ,,mersas“? Tai ir čia tas pats – aš pirkau ar gavau palikimo mišką. Jei tu turi mišką, tai ir naudok jį kaip mišką. Jokia Konstitucija nedraudžia tame miške veikti miškininkystės klausimais.

 

Yra labai puiki rusiška pasaka apie auksinę žuvelę: bobos norai nuo naujos geldos išaugo iki rūmų. Ir Lietuvoje politikai iš pradžių padarė kilnojamas žemes ir susikilnojo jas į gražias vietas prie miškų ir ežerų. Tai buvo kaip ta pirmoji gelda. O dabar kilo noras statyti karališkus rūmus. Ar nenutiks kaip toje pasakoje, kad mes, visi Lietuvos piliečiai, paskui verksime, jog neturime nei rūmų, nei geldos, o turės tik išrinktieji?

 

Aš pats turiu miško, tačiau nenoriu ten statyti namo ir jį parduoti ar pardavęs sklypo gabalėlį turėti keletą tūkstančių litų, bet neturėti Lietuvoje priėjimo prie ežerų, negalėti išsimaudyti. Niekada nemainyčiau šių dviejų dalykų.

 

Kodėl visuomeninis interesas, mes, Lietuvos piliečiai, vis pralaimime?

 

Aš manau, kad todėl, jog Seime pilna lobistų, kurie atstovauja privatiems interesams. Jie dirba savo darbą. O valstybinių miškų nėra kam ginti. Kovos dėl valstybinių miškų vyksta maždaug nuo 2000 metų.

 

Tos kovos yra labai įvairios, lobistai įvairių idėjų yra paskleidę Seime: devynios urėdijos ir vienas UAB – nepavyko, „Visuomis“ – nepavyko, po to sugalvojo, kad ketvirtos grupės miškus reikia atiduoti kirsti privatiems asmenims – nepavyko, o tada reikia pulti Generalinę miškų urėdiją, kad ji nesitvarko, blogai dirba.

 

Pasitelkia Laisvosios rinkos institutą, kuris nagrinėja mus per vieną prizmę – mes esame pelno siekianti įmonė, tačiau pelnas yra mažas. Visi šie įvykiai parodo esant vieną tikslą – užvaldyti Lietuvos valstybinius miškus, visiškai nepaisant nei miškų, nei visuomenės interesų.

 

Galima tvirtinti, kad visi šie procesai Seimo narių, visuomenės sąmonėje palieka tam tikrą rezultatą.

Ką daro A. Kubiliaus Vyriausybė? Neįsigilinusi ir patikėjusi kai kurių šaltinių teigimu, kad mes teikiame per mažai pelno, padidina mums mokesčius. Kai tik įsikūrė miškų valstybinės įmonės, mokesčiai buvo 5 litai nuo 100 litų. Vėliau juos pakėlė iki 10 litų nuo 100 litų. Po to mato, kad dar gyvi esame, tai kodėl dar nepadidinus?

 

Pakėlė iki 15 Lt. Jei mes ir toliau taip važiuosime, rezultato ilgai laukti gali netekti. Užkrovus tokius mokesčius, kai kurios urėdijos gali pradėti dirbti nepelningai, o to tik ir laukia lobistai. Užlips ant statinės ir sakys: „O, vyrai, blogai dirbate, skirstykitės“.

 

Dar vienas dalykas. Anksčiau būdavo tokia sąlyga – į mišką atgal per valstybinę užduotį sugrąžindavome 90 proc. stataus miško, kurį mes nukertame, kainos. Dabar sako, kad reikia valstybei daugiau pinigų, sumažiname iki 70 proc. Mūsų urėdijai šiemet tai sudarys 1,2 mln. Lt. Paskaičiuokime, kad per 42 urėdijas Lietuvos miškui atgal negrįš apie 45 mln. Lt.

 

Kokio rezultato sulauksime? Prastesnių miško želdinių, prastesnės priežiūros, prastesnių kelių ir prastesnio ūkio. Kokias išvadas galima daryti? Yra dedamas pamatas tam, kad po poros metų lobistai prabus ir vėl galės šūkauti: „Miškų ūkis ritasi žemyn. Miškuose netvarka, pelno nėra, reikia išardyti ir padaryti vieną ūkį“. Kai sukurs vieną ūkį, Lietuvos valstybiniams miškams ateis juodos dienos.

 

Nuo to bus blogiau mums visiems. Aš, Lietuvos pilietis, sakau: „Nenoriu Lietuvoje privačių miškų prie ežerų, prie upių ir visur kitur. Aš noriu juose grybauti, noriu su šeima ir vaikais atvažiuoti ir ilsėtis“.

 

Jūsų išsakytos mintys labai pilietiškos – kiekvienas žmogus turėtų galimybę laisvai prieiti prie ežerų, upių, jaustis savo valstybėje jos pilnateisiu nariu. Deja, daug kur Lietuvoje ežerų pakrantės aptvertos tvoromis... Daugelyje Europos Sąjungos šalių miškai yra privatizuoti, tarkim, nuo Berlyno reikia važiuoti gana ilgokai, kad rastum, kur užsukti pailsėti. Ar neatsitiks ir Lietuvoje taip, kad iš Vilniaus reikės važiuoti labai toli prie ežero?

 

Mano sesuo Vokietijoje gyvena jau apie dešimt metų. Teko ten būti. Man ten nejauku, nes esi tarsi uždarytas tarp miesto ir kelių. Aš esu labai aistringas žvejys. Norėdamas ten pažvejoti, turi susimokėti savininkams, kurių aplinkui pilna.

 

Jautiesi kaip šunelis, uždarytas narvelyje. Niekur iš miesto tu pasukti negali. Tas jausmas trukdo jaustis laisvu. Aš Lietuvoje to patirti netrokštu. Noriu pasistatyti mašiną prie upelio, bristi per brūzgynus, pabūti vienas gamtoje.

 

Kokios Jūsų mintys apie miškų politikos formavimą?

Aš galiu pasakyti tik tiek, kad visi nepamatuoti sprendimai vėliau ar anksčiau atsilieps miškams. Tarkim, šiandien mes kertame šimto metų amžiaus pušį. Rytoj yra pasakoma, kad nuo sausio 1 dienos kirsime šimto dvidešimties metų amžiaus pušis. Tuomet mes iš esmės dvidešimt metų neturėtume ką kirsti.

 

Lietuvos miškininkams ir medienos pramonei tai būtų katastrofa. Šiandien perbrendusių medynų yra tik saugomose teritorijose, kur plyni kirtimai negalimi. Kiek metų dirbu, tiek žinau, kad pušynui šimtas metų yra techninė branda.

 

Lietuvoje, galima sakyti, daugiau kaip šimto metų pušynų ūkiniuose miškuose, kurie skirti kirtimui, nėra likę. Tokių siūlymų dažniausiai išgirstame iš mokslininkų, iš mėgėjų saugoti gamtą. Aš irgi esu už tai, kad reikia saugoti gamtą. Tačiau viską reikia daryti, kaip sakoma, proto ribose.

 

Kaip Jūs išgyvenote tuos laikus, kai vykdavo netgi atvira kova dėl valstybinių miškų privatizavimo, urėdijų reformų?

 

Tai jau praėjęs etapas. Visuomenėje sklandė tokia mintis, kad urėdai turėtų keistis rotacijos principu kas penki metai. Mes tarp urėdų pasikalbame, kad lietuviai nieko geriau nė negali sugalvoti, kaip leisti prisigrobti. Pavyzdžiui, jeigu aš ateinu dirbti į urėdiją penkeriems metams, tai per tuos penkerius metus svarbiausias uždavinys yra ne gerai dirbti, o gerai užsidirbti. Stimulo gerai dirbti nebelieka, nes žinai, kad po penkerių metų vis tiek būsi išspirtas iš kėdės.

 

Panaši idėja buvo „Visuomio“: Jonas sėdės Alytuje, Petras Vilniuje, ministerijoje –ir jie žinos, kaip geriausiai dirbti ir ūkininkauti vienoje ar kitoje urėdijoje? Lietuvoje yra 42 urėdijos, jos kiekviena kardinaliai skiriasi pagal ūkininkavimo principus – medynų sudėtį, infrastruktūrą, uosto artumą. Visi šie dalykai labai sąlygoja ekonomiką. Negalima jų visų sujungti ir ūkininkauti pagal vienodas instrukcijas.

 

Spręsdami klausimus su Generaline urėdija mes galime diskutuoti, kalbėti ir ieškoti teisingiausių sprendimų. Tačiau jei tokie nurodymai mus pasieks iš kokio nors, sakykim, „Visuomio“? Kaip tada elgtis?

 

Negi mes dar neužaugome per tuos dvidešimt nepriklausomybės metų? Negi negana strategijų, įstatymų, kurie leistų normaliai dirbti? Ką daryti, kad valdžios pasikeitimas miškininkams neturėtų jokios reikšmės, nebeliktų jokių „politinių skersvėjų“?

 

Manau, kad nelabai dar užaugome. Mąstau, o mintys grįžta prie ištakų – kokią valdžią išsirenkame, tokios ir esame verti. Kai pasikeis visuomenės požiūris į rinkimus ir pradėsime jausti atsakomybę, tai gal ir valdžią kitokią turėsime. Kaip paprastai, rinkiminę kampaniją organizuojantys politikai koncentruojasi į mažai visuomeniniu gyvenimu besidominčius žmones.

 

Tokių, mano nuomone, yra apie 50 proc. Lietuvos gyventojų. Su jais aktyviai padirbėjus, jie balsuoja taip, kaip reikia. Todėl ir išrenkame tuos, kurie apie įstatymų leidybą neturi ,,žalio“ supratimo. Nenoriu pasakyti, kad jie nėra inteligentai, tačiau ūkiniuose reikaluose tikrai mažiau nusimano. Po to pykstame dėl to, ką turime.

 

Kai į Seimą ateis žmonės, kurie labiau pasitikės savo piliečiais ir labiau juos mylės už savo piniginę ir savo verslą, tada bus truputėlį geriau mums visiems. Tačiau nežinau, ar to sulauksime.

 

Kokie svarbiausi darbai miškininkų laukia dabar, kai už nugaros liko ekonominis sunkmetis?

 

2009 metams urėdijai nustatytos kirtimų apimtys sudarė pagrindinio kirtimo 71,5 tūkst. ktm., tarpinio kirtimo – 12,7 tūkst. ktm. Kirtimų apimtys 2010 metais sumažėjo ir sudarė pagrindinio kirtimo 63,4 tūkst. ktm., tarpinio kirtimo – 9,4 tūkst. ktm.

 

Jeigu turėčiau laisvas rankas, kai kuriose srityse pinigai ,,darytų“ pinigus. Dabar pinigai kai kur yra užšaldyti. Ištikus krizei, su sąskaitose esančiais laisvais pinigais nieko nebuvo leidžiama daryti, o kainos buvo sumažėjusios. Buvo galima protingai investuoti tuos pinigus, tačiau valstybės politika buvo tokia, kad nieko negalima daryti. Mūsų pinigais džiaugėsi bankai.

 

Prieš krizę sukviečiau kolektyvą ir paprašiau: „Vyrai, norint mums išgyventi, reikia rašyti pareiškimą ir susimažinti atlyginimus. Ateis laikas – atsistosim ant kojų, vėl viskas bus gerai“.

 

Nebuvo nė vieno, kuris būtų nesutikęs. O dabar jau visi kreivai žiūri į urėdą, kada gi jis pasakys, kad jau galima tikėtis teisingo atlygio už darbą. Ministerijoms galima, o mums dar vis negalima. Mano kaip vadovo žodis  kolektyvui pasidaro nelabai saldus. Man tai taip pat nėra malonu. Tačiau tikimės, kad šie metai bus geresni.

 

Žmogus turi pajusti, kad ilgai ir sunkiai dirbus, pagaliau bus geriau. Daug nereikia, po truputį. Dabar sąskaitoje turime užšaldytus milijonus, tačiau panaudoti negalime. Tai, manau, neteisinga.

 

Prasidėjus krizei skaudu buvo girdėti, kad Seimo nariai niekaip nesugeba susimažinti išlaidų pieštukams. Mes nedelsdami nubraukėme visus priedus, susimažinome atlyginimus, atleidome dalį darbuotojų. Žmonės dirbo maksimaliomis pastangomis, kurių dėka mes turime pelno, sąskaitoje – keletą milijonų.

 

Tačiau, kai neleidžia panaudoti sutaupytų pinigų paskatinimui ar pagelbėti nelaimei užklupus, o ministerijos klerkai išsimoka sau priedus, tai jauti, kad nelabai esi vertinamas. Eilinis žmogus, išgyvenęs sunkų laikotarpį ir sugebėjęs vėl dirbti pelningai, tikrai yra vertas gauti premiją. Pagal valstybinių įmonių įstatymą, jeigu įmonė dirba pelningai, galima darbuotojams išmokėti priedus. Tačiau ką girdime? Negalima.

 

Mūsų urėdijai sunkiausi buvo 2008 metai, kai turėjome 300 tūkst. Lt nuostolio. Patyrėme stiprų sukrėtimą. Tačiau susitvarkėme, susiėmėme ir toliau dirbame pelningai. Labai tikiuosi, kad ir šie metai bus pelningi, nors praėję metai buvo gamtinių iššūkių metai.

 

Jie kainavo ne tik toms urėdijoms, kuriose praūžusi audra išvartė medžius, bet ir toms, kurios po to talkino kitoms. Mes du mėnesius savo urėdijoje nevykdėme kirtimų, neuždirbome pinigų, nes važiavome talkinti kolegoms į Varėną. Tačiau tokiems netikėtiems posūkiams visada reikia būti pasiruošus. Ir dabar girdime atgarsių, kad yra susikaupusių medienos atsargų, pradeda strigti prekyba.

 

Kokius tikslus keliate urėdijai artimiausiu metu?

 

Mūsų kolektyvas numatęs ilgalaikius tikslus, kuriuos žino visi. Nemenčinės urėdijos miškininkų tikslas – tvarkingai ūkininkauti, rūpintis žmonių gerove, saugoti ir puoselėti bendrą mūsų turtą – Lietuvos gamtą.

Kadangi esame arti Vilniaus, turime daug ežerų ir upių, daug dėmesio skiriame rekreacijai ir norime turėti kokybiškai atkurtų miškų. Šiuos uždavinius esame sau užsibrėžę ir visada jiems uždegame ,,žalią šviesą“.

 

Rekreacija yra sudėtingas dalykas, tačiau norint kokybiškai atkurti mišką, dar yra ką padirbėti. Labai sparčiai gausėja kanopinių žvėrių, apsauga nuo žvėrių kiekvienais metais darosi vis opesnė problema. Arvydų girininkijoje briedžių gausa tiesiog stebina. Kuo tai galima paaiškinti? Paprasčiausiai briedžių per mažai leidžia medžioti. Apsaugoti medelius nuo kanopinių žvėrių daromos žalos mums tikrai labai brangiai kainuoja.

 

Ar yra Jums brangesnių miškų už Nemenčinės?

 

Man brangiausias miškas – Valkininkų urėdijoje. Ten yra Pučkornių kaimas. Kai baigęs akademiją pradėjau dirbti girininko pavaduotoju, girininkas išėjo atostogų. Aš gavau užduotį sodinti mišką. Žmonių – kaip visada tais laikais – trūkdavo, nuvažiavau į internatinę mokyklą, paprašiau vaikų pagalbos. Nuo vyriausiojo miškininko gavau barti, nes tuo metu su vaikais niekas miškų nesodindavo, talkos buvo neįprastas dalykas. 

 

Dabar ten jau auga miškelis, kuriame galima pagrybauti. Taigi ten likęs mano pirmas blynas ir visada malonu ten nuvažiuoti, pažiūrėti.

 

Po to likimas lėmė, kad dvejiems metams man uždėjo antpečius ir išvarė į taigą, į Archangelsko sritį, į statybinį batalioną. Dabar žvelgdamas atgal tikrai nenorėčiau tų dvejų metų išbraukti iš savo gyvenimo. Teko pusantros savaitės palapinėje išgyventi taigoje, pamatyti tikrą rusišką Sibirą. Įspūdžiai yra neišdildomi.

 

Urėdijos miškai siekia, galima sakyti, šalies sostinę Vilnių, prie ežerų ir į miškus atvažiuoja tūkstančiai žmonių. Neretai paliekama sulaužytų poilsio aikštelių baldų, šiukšlių kalnų. Kaip galima pakeisti visuomenės elgesį? Gal per mažai yra organizuojama akcijų?

 

Aš seniai apie tai mąstau, tačiau esu kitokios nuomonės. Mes pradėjome nuo to, kad statėme nedideles šiukšlių dėžes. Po to pamatėme, kad jos per mažos, įrengėme didesnes. Galų gale su komunalininkais sutarėme, ir jie atvežė konteinerius. Koks rezultatas?

 

Iš miestų šiukšles vežė į mišką – televizorius, baldus, šaldytuvus. Manau, kad ne tuo keliu einame. Aš, pastatęs šiukšliadėžę, tarsi siunčiu jums signalą „Mesk čia šiukšlę“. Užsienyje to nėra. Nėra kur mesti – išsivežk šiukšles pats. Kol mes nesuprasime, kad šiukšles reikia išsivežti, tol jų ir turėsime.

 

Kita situacija – važiuoji automobiliu ir matai, kaip pro automobilių langus lekia nuorūkos, cigarečių pakeliai. Tą turėtų matyti ir policija. Tačiau nė vienas nesustabdo ir nesugrąžina pakelti šiukšlės arba nenubaudžia. Nemanau, kad tai yra smulkmena. Mašinoje važiuoja ir vaikai, kuriems yra rodomas ne pats geriausias pavyzdys ir tarsi signalizuojama, kad taip reikia gyventi: „Mano mašinoje švaru, o už lango –jau ne mūsų pasaulis“.

 

Nežinau, ar gerai, kad turime centralizuotą sąvartyną. Anksčiau jų buvo keletas. Mūsų miškininkai vieną dieną per savaitę pervažiuoja miškus ir surenka šiukšles. Tačiau kur mums jas vežti? Už 150 km? Tikrai nebesinori mėtyti pinigų, tačiau kitos išeities neturime. Aš esu už tai, kad kuo greičiau šiukšlės būtų pradėtos rūšiuoti ir deginti. Visas pasaulis taip daro.

 

Vykdydama švietėjišką gamtosaugos veiklą, urėdija bendrauja su visuomene, organizuodama įvairius renginius, šventes, talkas. Bendradarbiauja su mokyklomis, su jaunaisiais miško bičiuliais.

Daug dėmesio, kaip minėjau, skiriama rekreacijai. Miško lankytojams įrengiamos poilsio bei atokvėpio, vaikams – žaidimo aikštelės. Kelyje Vilnius–Nemenčinė renovuotas dviračių takas.

 

Kaip pasiekti, kad prabustų žmonių noras tvarkyti aplinką ne tik akcijų metu?

 

Miškininkams tas noras nebuvo niekada dingęs. Mes visada tvarkomės ir dalyvaujame visose akcijose. Aktyviai į jas įsitraukdavo ir Nemenčinės įmonės. Tačiau šiemet aš nustebau, kad mes likome lyg ir vieni. Tiesa, prisidės skautai, aktyvus sodo bendrijos kolektyvas „Dobilas“.

 

Ar tenka Lietuvoje kur nors išvykti poilsiauti su palapine? Ar aplankote kolegas? Pasidalinate patirtimi ir įspūdžiais?

 

Dabar jau ne tas amžius, kad su palapine poilsiaujant šonai neskaudėtų. Anksčiau labai mėgdavome. Dabar su žmona turime kitą pomėgį, kuris atima iš mūsų visą laisvalaikį – žvejybą. Prasidėjus sezonui, mūsų visi laisvadieniai praleidžiami Lietuvos ežeruose ir upėse.

 

Anksčiau su urėdais bendraudavome daugiau. Ir dabar paagituoju generalinį urėdą, kad reikėtų daugiau urėdų susitikimų, subėgimų, kad galėtume padiskutuoti mums visiems skaudžiais klausimais. Kai urėdai susitinka, visada kalbame apie miškininkystę, problemas, pasidaliname patirtimi, kaip kuris geriau išsprendžia problemą.

 

Nors visi vadovaujame valstybinėms įmonėms, tačiau nesame aršūs konkurentai, o labiau kolegos. Visada pasidaliname savo patirtimi, kaip geriau pasielgti tam tikroje situacijoje. Gal paslaptį išlaikome tik vienoje – medienos prekybos – srityje, neišduodame, kam ir už kiek parduodame.

 

 

VĮ Nemenčinės miškų urėdijos valdomi miškai

 

 

Rodikliai

 

Mato vnt

2010 metai

2009 metai

Įmonės valdomi valstybinės reikšmės miškai

ha

31405

31405

Įmonei priskirti ne valstybinės reikšmės miškai

ha

-

-

Privatūs ir rezervuoti miškai nuosavybės teisės

atstatymui

ha

30397

30043

Vietinės reikšmės keliai valstybinės reikšmės

miškuose

km

1127

1127

Vietinės reikšmės keliai visoje įmonės

teritorijoje

km

1925

1925

 

Komentarai:
Vardas
El. paštas
Saugos kodas

Liepa 2018

Naujienų prenumerata

El. paštas:

Valid XHTML 1.0 Transitional

 

Kontaktai

VĮ Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės regioninis padalinys
Vilniaus g. 60, LT- 15173, Nemenčinė
Tel., faks. 8 5 2371 836, 8 5 2381614
El.paštas info@nmu.lt

Darbo laikas

I-IV:                   8.00 - 17.00
V:                      8.00 - 16.45
Pietus:          12.00 - 12.45

Visos teisės saugomos. © 2018 VĮ Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės padalinysIT Sprendimai: UAB Intermedija ®