Antradienis, 2018 m. rugpjūčio 14d., 09:33
Kontaktinis telefonas: 8 5 2371 836
Neįgaliesiems
Titulinis Svetainės medis El. paštas
  • Teksto dydis:
  • A
  • A
  • A
Praėjęs visus gyvenimo išbandymus – miškininkas Vaclovas Stupelis

Šarūnas Laužadis

VĮ Nemenčinės miškų urėdija

Ryšių su visuomene specialistas
 

Neseniai Nemenčinės urėdijos miškininkai atšventė garbingą neeilinio žmogaus buvusio ilgamečio savo darbuotojo – Vaclovo Stupelio 90-ies metų jubiliejų. Atidavęs visą savo darbingą gyvenimą Nemenčinės urėdijos miškams, jis ir dabar dar ganėtinai žvalus, nuosekliai prisimena visus gyvenimo įvykius...

Vaclovas Stupelis gimė Telšių apskrities, Rietavo valsčiaus, Girėnų kaime. Baigęs Plungės gimnaziją, pradžioje dirbo vietos girininkijoje, kur jam tuo metu pakako iš eiguliu dirbusio tėvo įgytų praktinių žinių. Tačiau pokario Lietuvoje tvyravusi politinė įtampa privertė jį palikti gimtąją Žemaitiją. Likimas jauną Vaclovą atnešė į patį Rytų Aukštaitijos pakraštį – Pabradę. Ten jis 1948 m. pradėjo dirbti tuometinio Švenčionių miškų ūkio Varnėnų girininkijos, kurios raštinė buvo Kregždės kaime, girininku ir jau po metų buvo apdovanotas TSRS Miškų ūkio ministerijos Garbės raštu.

...Kuomet V. Stupelis pradėjo girininkauti, girininkijos buvo didelės – Varnėnų girininkijos valdos siekė apie 10 tūkst. ha, o miškus turėjo prižiūrėti net 16 eigulių. Norėdamas aplankyti atokesnius miško masyvus, girininkas turėjo galvoti, kur čia arklį gavus – tik gerokai vėliau jam buvo paskirtas motociklas su priekaba, taip vadinama „Emka“. Trūko tuomet, kaip prisimena V. Stupelis, darbo jėgos, o ką jau kalbėti apie techniką – net savo arklių girininkija neturėjo. O ir laikai buvo neramūs – ilgus metus miškininkai nesijautė saugūs nei darbe, nei namie... Tad sukosi kaip galėjo: medžius vertė kirviu ir rankiniu pjūklu, medienos išvežimui ieškodavo arklių, o jei pirkėjas sutikdavo, tuomet parduodavo ir stačią mišką, taip sakant, „išsikirtimui“.

- Po metų girininkija gavo arklį. Dar po trejeto metų gavome ir pirmąjį motorinį pjūklą „Družba“, o girininkija jau turėjo 12 arklių, - pasakoja V. Stupelis. – Tačiau vėl problema - ne visi iš karto prie technikos priprato. Kai kuriems medkirčiams dar ilgą laiką darbuotis kirviu ir rankiniu pjūklu buvo kur kas „paprasčiau“...

O kirtimai pokario metais vyko be saiko – tekdavo atsodinti net po 100-150 ha miško įmetus. Daigus miškininkai augindavo patys, bet ne visada jų užtekdavo. Tuomet miškininkai imdavosi mažos gudrybės – į šlapesnes dirvas „sodindavo“ topolių šakeles, kurios gana neblogai įsišaknydavo ir prigydavo. „O ir medienos prieaugis buvo neblogas,“- prisimena V. Stupelis...

Vykdant 1952 m. miškų sistemos reorganizaciją, girininkijos buvo smulkinamos, o jų tvarkomi plotai mažinami. Taip dalis Varnėnų girininkijos miškų buvo perduota kariniam poligonui, o pati Varnėnų girininkija perėjo į Nemenčinės miškų ūkio žinią. Gerėjo ir techninis aprūpinimas - medienai išvežti pasirodė miškuose sunkvežimiai. Tačiau rąstai į juos buvo kraunami rankiniu būdu, iš dalies panaudojant „arklinę techniką“...

- Nuleidžiam, būdavo, sunkvežimio bortą, pastatom atramas, perjuosiam virvėmis ir permetame į kitą kėbulo pusę. O ten jau laukdavo arklys, kuris tempdavo tą virvę, kol atramomis rąstą užvilkdavo ant kėbulo. Tokia tai buvo technika... – nusijuokė V. Stupelis.

Nemažai rūpesčių girininkas turėjo ir su miško priešgaisrine apsauga, o miško stebėjimo bokštus miškininkai statydavosi savo jėgomis. Neatsitiktinai visi stebėjosi, kuomet jie, neturėdami nei specialios technikos, nei inžinerinio potencialo, pastatė pirmąjį 14 metrų aukščio bokštą, tačiau netrukus jie pastatė ir antrąjį – 22 metrų aukščio!

Dabar jau tie vargai ir rūpesčiai toli praeityje – daugiau V. Stupelis prisimena įdomesnius dalykus. Juo labiau, kad tarp jo kolegų buvo ir nemažai iškilių žmonių. Kaimyninės Žaliašilio girininkijos girininkų kelis metus buvo dabar žinomas mokslininkas Julius Adomas Danusevičius, Antavilių girininkijai tuo metu vadovavo žinomas miškininkas - Vincas Červokas, jo kolega dirbęs miškų urėdijoje, buvo garsus miškininkų pasaulyje rašytojas Gediminas Isokas.

Varnėnuose V. Stupelis išdirbo 16 metų, dirbdamas 1962 m. baigė Vilniaus miškų technikumą, o 1964 m. pareigingas girininkas buvo paaukštintas pareigose - paskirtas Nemenčinės miškų ūkio technikiniu vedėju, nuo 1969 m.- Nemenčinės miško pramonės ūkio Miško ruošos punkto viršininku. V. Stapelis buvo aktyvus ir visuomeniniame gyvenime, buvo išrinktas į Pabradės miesto darbo žmonių deputatų tarybą, o jo sąžiningas darbas 1968 m. įvertintas Darbo Raudonosios Vėliavos ordinu. Mat buvo nepartinis, todėl Lenino ordino pagal tuometinę tvarką jam negalima buvo skirti...

- Kaip Tamstai pavyko to išvengti? Juk buvote vadovaujantis darbuotojas? – stebisi draugai, pažistami.

- Ogi visai paprastai, - šypteli jis. - Pradžioje daug metų kuklinausi, kad esu dar per jaunas, dar nesubrendęs tokiam „garbingam“ žingsniui, o vėliau teisinausi, kad jau per senas...

Jei V. Stupelis būtų sutikęs papildyti „šlovingosios“ partijos gretas, reikia manyti, būtų dar pasilypėjęs karjeros laipteliais, bet toks žingsnis būtų prieštaravęs jo gyvenimo nuostatoms.

Išėjęs 1986 m. į pensiją, V. Stupelis sakėsi jėgų dar turis, dar galėtų padirbėti, bet nusprendė atsiduoti šeimai, o darbo ir savame 16 arų sklype palei namus buvo pakankmai.

...Daug ką turėjo prisiminti jo draugai ir bendradarbiai, susirinkę jį pasveikinti su garbingu 90-ies metų jubiliejumi. Sveikatos ir dar ilgų gyvenimo metų linkėjo buvusios bendradarbės Janina Drakšienė ir Onutė Mankevičienė, kartu su juo daug metų kartu girininkavę Edvardas Čepulis, Leonas Mankevičius ir Henrikas Brasiūnas, ilgus metus vairavęs miškovežį Vladislav Januškevič, dabartinis Magūnų girininkas Stefan Semaško ir Nemenčinės miškų urėdas Eligijus Ryškus. Palinkėkime kuo geriausios sveikatos gerbiamam jubiliatui ir mes.

 

 

Nuotraukoje (iš kairės) stovi:

S. Semaško, E. Čepulis, H. Brasiūnas, V. Stupelis, E. Ryškus, V. Januškevič, L. Mankevičius, priekyje: J. Drakšienė, O. Mankevičienė. 

Komentarai:
Vardas
El. paštas
Saugos kodas

Naujienų prenumerata

El. paštas:

Valid XHTML 1.0 Transitional

 

Kontaktai

VĮ Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės regioninis padalinys
Vilniaus g. 60, LT- 15173, Nemenčinė
Tel., faks. 8 5 2371 836, 8 5 2381614
El.paštas info@nmu.lt

Darbo laikas

I-IV:                   8.00 - 17.00
V:                      8.00 - 16.45
Pietus:          12.00 - 12.45

Visos teisės saugomos. © 2018 VĮ Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės padalinysIT Sprendimai: UAB Intermedija ®