Pirmadienis, 2018 m. spalio 22d., 23:54
Kontaktinis telefonas: 8 5 2371 836
Neįgaliesiems
Titulinis Svetainės medis El. paštas
  • Teksto dydis:
  • A
  • A
  • A

Gyvūnai

Gyvūnai, įtraukti į Raudonąją knygą, Nemenčinės miškų urėdijos miškuose

 

Juodasis gandras (lot. Cikonia nigra Linnaeus, 1785), sutinkamas Sužionių, Magūnų, Purviniškių ir Žeimenos girininkijų miškuose. Tai - gandrinių šeimos paukštis, nesunkiai atpažįstamas iš juodos spalvos. Už baltąjį gandrą šiek tiek mažesnis ir sveria apie 3 kg. Juodojo gandro galva, kaklas, pagurklis ir kūno viršus juodi, plunksnos žvilga žaliu, raudonu ir auksiniu atspalviais. Krūtinė, pilvas, pauo­degys ir sparnų apačia balti. Tai labai atsargus, žmogaus vengiantis, paukštis. Balsas tylus, snapu kalena retai. Mėgsta senus tamsius miškus, pelkes, sunkiai prieinamas vietas.

Medžius lizdams krauti, dažniausiai ąžuolus, juodieji gandrai renkasi miško gilumoje. Kaip taisyklė juodasis gandras lizdą krauna pačiame storiausiame medyno medyje, dažniausiai po medžių lajomis, ant šoninių šakų. Medžioja juodasis gandras paprastai miško upelių pakrantėse, tarpumiškių pievose, pelkėse, miškuose telkšančių ežerų pakrantėse, šlapiuose išretėjusiuose medynuose, drėgnose pamiškėse, miško atvirumose, kirtavietėse. Daugiausiai lesa rudasias ir smailiasnukes varles, gana dažnai gaudo ir žuvis, dar lesa dėles, žiogus, kurmius, sliekus, karkvabalius, vandens vabzdžius.

Tai - migruojantys paukščiai. Lietuvoje gyvenantys juodieji gandrai atskrenda šie paukščiai balandžio mėnesį, išskrenda rugpjūtį. Pasaulyje priskaičiuojama 10 -15 tūkst., o Lietuvoje gyvena 650 – 950 porų. Migracijos metu gandrų šeimyna išyra ir į žiemavietes skrenda pavieniui. Europos juodieji gandrai žiemoja Vidurinėje ir Pietų Afrikoje, Šiaurės Indijoje, Kinijos pietuose.

Nuotr. Marek Szczepanek 

 

Tripirštis genys (lot. Picoides triductylus), mūsų šalyje tai labai reta rūšis, sutinkamas Purviniškių girininikijos miškuose. Tripirščiu geniu šis paukštis vadinamas todėl, kad jo kojos teturi tris pirštus, iš kurių du atsukti į priekį ir vienas atgal. Paukštis mažesnis už didįjį genį, o savo išvaizda mažai panašus į kitus genius. Apdaras ne toks spalvinga kaip kitų genių: tamsesnis ir visai neturi raudonos spalvos. Patino viršugalvis geltonas, kaklas juodas, nugara, sparnai ir uodega juodi su baltomis dėmėmis. Patelės viršugalvis juosvai balsvas.

Gyvena tripirštis genys dideliuose mišriuose ir spygliuočių miškuose, buveinei pasirenka seno ir vidutinio amžiaus sklypus, kuriuose daug nudžiūvusių ar džiūstančių medžių. Ypač šis paukštis mėgsta apsemtas vietas ir degvietes. Tai tylūs paukščiai, tylesni nei kiti geniai. Tik tuoktuvių metu girdimas rūšiai specifinis balsas – karkimas, kuris gerokai primena riešutinės balsą. Minta tripirštis genys dažniausiai įvairiais vabzdžiais, ypač kurių lervos gyvena po džiūstančių medžių, daugiausiai eglių, žieve ir negyvoje medienoje.

Nuotr. iš Wikimedia Commons 



Mažasis erelis rėksnys (lot. Aquila pomarina CL Brechm, 1831), sutinkamas Sužionių, Arvydų ir Magūnų girininkijų miškuose, yra vienos mažiausių erelių genties rūšies atstovas. Tai migruojantis paukštis, į Lietuvą atskrenda kovo – balandžio mėnesiais. Paukštis yra pilkai rudos spalvos, kartais rusvesnė dėmė ant sprando, o plasnojamosios plunksnos - beveik juodos.

Ši erelių rūšis gyvena drėgnuose mišriuose miškuose, nėra labai baikšti, o dėl gana triukšmingo jų gyvenimo būdo pavadinti rėksniais. Lizdą krauna dažniausiai eglėje, arti kamieno, peri pora viename lizde daugelį metų.

Nuotr. iš Wikimedia Commons 



Vištvanagis (lot. Accipiter gentilis Linnaeus, 1758), sutinkamas Sužionių, Arvydų, Nemenčinės ir Magūnų girininkijų miškuose. Tai vanaginių šeimos paukštis, Lietuvoje aptinkamas ištisus metus. Kūno viršutinė pusė pilkai rusva, pilko ar rudo atspalvio, galva tamsesnė, baltai dėmėta, antakis baltas, o pakaušyje balti taškučiai. Kūno apatinė pusė balta su skersiniais juodais dryžiais. Uodega ilga, skersai dryžuota. Pauodegys baltas. Snapas melsvai juodas. Kojos geltonos, nagai juosvi. Patelė kiek pilkai rusva su balsvomis dėmelėmis, uodega tamsiai skersai dryžuota. Apatinė kūno pusė rusva arba balsva su juosvomis išilginėmis dėmėmis.

Vištvanagis gyvena miškuose, paprastai peri juodalksnynuose, beržynuose ar mišriuose medynuose. Apsigyvena giliai miško tankmėje, toli nuo gyvenviečių. Lizdą krauna nuo 6 iki 20 m aukštyje ir gali perėti tame pačiame lizde kelis metus iš eilės. Kartais jie užima juodųjų gandrų, suopių lizdus. Minta įvairiais miško paukščiais: kėkštais, strazdais giesmininkais, kikiliais, didžiaisiais margaisiais geniais. Taip pat medžioja naminius paukščius, varnas, balandžius, gaudo smulkius žinduolius - voveres, kurmius, pelėnus, kiškius.

Nuotr. Norbert Kenntner



Erelis žuvininkas (lot. Pandion haliaetus Linnaeus, 1758), sutinkamas Purviniškių girininikijos miškuose. Erelis žuvininkas dar vadinamas žuvininku, žūklininku, žuviniu vanagu, Lietuvoje dabar nėra retas, bet kitose Europos vietose – retokas. Tai gana didelis paukštis: kūnas 50–65 cm, o išskėsti patino sparnai – siekia apie pusantro metro. Stebint jį skrendantį, matosi balta ar truputį marga jo apatinė kūno dalis, snapas ir nagai juodi. Lizdus suka pačioje medžio viršūnėje ar ant uolų. Naują, iki 1,5 m skersmens ir apie pusės metro aukšcio lizdą, krauna abu paukščiai, o vėliau jie lizdą kasmet pataiso. Kartais tame pačiame lizde peri iki 20 metų, tad per daugelį metų lizdas gali pasiekti net iki pusantro - dviejų metrų aukščio.

Erelis žuvininkas minta dažniausiai žuvimis, todėl mėgsta vietas, kur vanduo skaidrus, neužterštas, yra gausu vidutinio dydžio žuvų. Gaudo jas dažniausiai krisdamas į vandenį vertikaliai ir žuvį sugriebia abiejų kojų nagais už galvos. Gaudydamas žuvį, paukštis panyra po vandeniu iki 1 metro, o grobis kartais būna didesnis nei pats paukštis sveria. Sulaukęs 3 metų, subręsta ir gali daugintis, bet ten, kur mažai tinkamų vietų lizdavietei, nesidaugina iki 5 metų. Gyvena erelis žuvininkas vidutiniškai apie 8 metus, bet yra pasitaikę kada išgyveno iki 32 metų.

Nuotr. NASA

 

Juodasis peslys (lot. Milvus migrans Boddaert, 1783), sutinkamas Purviniškių girininikijos miškuose, vanaginių šeimos paukštis. Visas kūnas tamsiai rudos spalvos, išskyrus nugarą, labai neryškais dryžiais, galva šviesi, palša. Gyvena ežeringose ir miškingose vietose. Poros pastovios ir tame pačiame lizde gali perėti daugelį metų. Lizdus krauna dažniausiai pušyse, juodalksniuose, beržuose 7 – 20 metrų aukštyje, kartais apsigyvena apleistuose kranklių lizduose. Peslių lizdai ypatingi tuo, kad gūžta išklota žolių kuokštais, plaušais, popieriaus, polietileno skiautėmis, kitomis buitinėmis atliekomis. Kiaušinius deda balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje, peri patelė, tačiau dėl intensyvaus poilsiautojų, žvejų lankymosi peslių perimvietėse, lizduose užauga tik apie pusę visų išsiritusių jauniklių. Minta įvairiu maistu: negyvomis ar leisgyvėmis žuvimis, varliagyviais, peliniais graužikais, smulkiais paukščiais ar jų jaunikliais.

Nuotr. Srihari Kulkarni 



 

Jūrinis erelis (lot. Haliaetus albicilla Linnaeus, 1785), sutinkamas Arvydų ir Žeimenos girininkijų miškuose, didžiausias Lietuvos plešrusis paukštis. Šie paukščiai yra labai jautrūs žmonių buvimui šalia, ypač perėjimo laikotarpiu Tai gana retas paukštis visoje Europoje, išskyrus Skandinavijos šalis, todėl įrašytas į tarptautinę Raudonąją knygą. Pasaulyje šių paukščių yra apie 11 tūkst., o Lietuvoje aptinkama tik 80 porų. Jūrinis erelis – stambus paukštis, kurio kūno ilgis siekia beveik metrą, išskėstų sparnų ilgis – pustrečio metro. Gyvena jie uolėtose vietose jūrų pakrantėje, ar miškingose vietose prie didesnių vandens telkinių, ežerų, upių, išgyvena iki 20 metų. Lizdus jūriniai ereliai krauna senuose, stambiuose ir aukštuose medžiuose. Minta šie paukščiai žuvimi, daugiausia lydekomis, kuojomis, karšiais, vandens paukščiais, vidutinio dydžio žinduoliais, lesa dvėselieną, gali pagauti vištą, mažesnę lapę.

Nuotr. Idalia Skalska



Kurtinys (lot. Tetrao urogallus), sutinkamas Arvydų, Purviniškių, Žeimenos ir Meros girininkijų miškuose. Kurtinys– stambus naminį kalakutą primenantis paukštis. Patinas rusvai juodas, išmargintas šviesiais taškeliais ir banguotais dryželiais, pagurklis metalo žvilgesio, antakiai raudoni. Patelė blankesnių spalvų. Tuoktuvių metu patinas skleidžia tiksintį garsą, kuris pereina į garsų tarškėjimą, po to seka staigus pokštelėjimas ir pagaliau šnypštimas. Nuo žemės kurtinys kyla sunkiai, su triukšmu, bet po to skrenda gana lengvai ir tupia į medį. Skrisdamas dažnai plasnoja sparnais. Lizdą patelė įsiruošia ant žemės, išveda viena vadą. Minta augaliniu maistu, žiemą lesa pušų spyglius, pumpurus, žirginius. Lietuvoje sutinkamas daugiau rytų ir pietryčių rajonuose, gyvena dideliuose pušynuose, aukštapelkėse, raistuose.

Nuotr. H. Zell




Balinė pelėda (lot. Asio flammeus) – sutinkama Žeimenos girinikijos miškuose. Balinė pelėda paplitusi beveik visuose žemynuose. Lietuvoje balinė pelėda paprastai aptinkama balandžio - lapkričio mėnesiais, gyvena pelkėse, ganyklose. Paukščio skruostai tamsūs, apie akis beveik juodi, taip pat juodi snapas ir nagai, o viršugalvyje turi trumpas, iki 2 cm ilgio, auseles. Kojos ir pirštai apaugę baltomis plunksnomis, kūno šonuose - plunksnos su išilginėmis dėmelėmis. Mėgsta atvirą kraštovaizdį pelkėtose vietose, didesnėse pievose, ganyklose ypač netoli vandens telkinių. Lizdus suka žolėje arba tiesiog ant smėlio. Medžioja naktimis, minta dažniausiai smulkiais graužikais.

Nuotr. Short-eared Owl - Amherst Island, Ontario, Canada - 2006 February



Tetervinas arba burbulis (lot. Tetrao tetrix) - maždaug vištos dydžio paukštis, sutinkamas Arvydų, Žeimenos ir Liepynės girininkijų miškuose. Skiriamasis požymis – ryškiai raudoni antakiai, sudaryti iš pailgų odos karpelių, o kraštinės uodegos plunksnos ilgesnės už vidurines. Patelė būna rusvai pilka, jos uodega šiek tiek iškirpta ir tuo ji skiriasi nuo kurtinio ir baltojo tetervino patelės. Patinai labai garsiai burbuliuoja, o patelė kvaksi. Lietuvoje tetervinas nėra dažnas, gyvena pamiškėse, aukštapelkėse. Lizdą patelė įsiruošia ant žemės tarp krūmų ar sausų žolių. Vasarą daugiausia minta žolių lapais, sėklomis, uogomis, lesa vabzdžius, o žiemą beveik išimtinai minta medžių pumpurais, žirginiais, uogomis. Skrisdamas tetervinas nuo žemės pakyla triukšmingai, bet skrenda greitai, skrisdamas sparnais plasnoja dažnai, tupia į medžius.

Nuotr. E. Kavaliausko



Pilkoji meleta (lot. Picus canus), – geninių šeimos paukštis, sutinkamas Liepynės, Magūnų, Nemenčinės ir Pabradės girininkijų miškuose, truputį didesnė už smilginį strazdą ir apie 1,5 karto didesnė už didįjį genį. Panaši į žaliąją meletą, bet skirti nėra sunku. Jos viršutinė pusė pilkai žalia, antuodegis žalsvai gelsvas, bet pilkesnis, žalsvesnis nei žaliosios meletos. Gerklė pilka, nuo žiočių kampo eina siauras juodas dryželis. Galva ir apatinė pusė pilkos spalvos. Patino kakta raudona, o patelė apdare raudonos spalvos iš viso neturi. Jos nugaros žalia spalva blyškesnė. Tai Lietuvoje labai retas paukštis, gyvenantis lapuočių ir mišriuose miškuose, didelių miškų senuose mišriuose ir lapuočių medynuose, upelių slėniuose, palei pelkes, aikšteles.

Nuotr. iš portalo Flikr

 


Suopis (lot. Buteo buteo), sutinkamas Arvydų, Liepynės, Magūnų ir Nemenčinės girininkijų miškuose. Jo viršutinė kūno pusė ruda, uodega pilka, kartais ruda, su 8-12 skersinių siaurų juostelių ir platesne juosta gale. Apatinė kūno pusė gali būti tamsi, išmarginta balsvais ir rudais dryželiais arba balta su neryškiomis rudomis dėmėmis. Tai migruojantis paukštis, paplitęs Eurazijos vidutinėse platumose. Žiemoja pietinėje Europoje, pietinėje ir rytinėje Afrikoje, pietinėje ir pietryčių Azijoje. Atskrenda kovo mėnesį, išskrenda spalį. Suopių nemažai Aukštaitijoje, Vidurio Lietuvoje, peri įvairiuose miškuose: eglynuose, pušynuose, beržynuose, juodalksnynuose, drebulynuose. Renkasi tiek miško tankmę, tiek pavienius kirtimų medžius, taip pat įsikuria ir nedidelėse giraitėse. Lizddą suopis krauna iš pušų, eglių, juodalksnių šakų, bet dažnai pasinaudoja ir kitų paukščių lizdais. Kasmet perėti grįžta į tas pačias vietas. Medžioja pamiškėse, pievose, kitose atvirose vietose. Sklando ratais, stebėdamas grobį pakimba ore, paskui staigiai neria žemyn. Tai plėšrūs paukščiai, mintantys pelėnais, kurmiais, voverėmis, kirstukais, kitais paukščiais ir jų jaunikliais, varliagyviais, ropliais, o trūkstant maisto, jaunikliai sulesa ir vienas kitą.

Nuotr. Malene Thyssen



Klykuolė (lot. Bucephala clangula), sutinkama Magūnų girininkijos miškuose. Tai – žąsinių būrio paukštis, gerokai mažesnis už didžiąją antį, veisimosi metu aptinkama visame visoje Lietuvos teritorijoje, bet gausiausia rytinėje ir pietinėje dalyse, Nemuno vidurupyje. Klykuolės kūnas kompaktiškas, galva santykinai labai didelė, kaklas trumpas, snapas taip pat trumpas, sparno plaštakos sritis, ypač didžiosios plasnojamosios plunksnos, tamsi. Tai vienas iš nedaugelio mūsų krašto antinių paukščių, perintis medžių drevėse, juodųjų meletų iškaltuose uoksuose, inkiluose. Peri miškingose vietovėse prie vandens telkinių, pirmenybę teikia mažai eutrofikuotiems ežerams ir upėms. Klykuolė skraido greit, skrendant suaugusių paukščių sparnų plasnojimas sukelia specifinį švilpesį. Minta klykuolė įvairiais vandens gyvūnais ir augalais, maitindamasi nemažai nardo. Žiemoja neužšąlančiuose sekliuose vandenyse Baltijos priekrantėje, Kuršių mariose, Nemune.

Nuotr. Maga-Chan



Vapsvaėdis (lot. Pernis apivorus Linnaeus, 1758), sutinkamas Arvydų girininkijos miškuose, vanaginių šeimos margas paukštis. Jo kūno viršutinė dalis rusva, uodegos pamate dvi, o gale viena plačios skersinės juostos. Apatinė kūno pusė dažniausiai balta su retomis skersinėmis dėmėmis, kartais visa skersai raiba. Pilvinė dalis dar esti gelsva ar ruda, nedėmėta arba su balsvomis dėmėmis. Kaktoje ir aplink akis nėra šerelių, o plunksnos labai trumpos, primena žvynus. Snapas juosvas. Kojos geltonos, nagai juodi. Jaunikliai dažniausiai visai rudi. Jų galva, kaklas ir sparnai dėmėti; galva kartais balsva ir tamsiai dėmėta. Apatinė kūno pusė balta su rudomis dėmėmis. Gyvena miškuose, miškų pakraščiuose.

Nuotr. iš Wikimedia Commons 



 

Sketsakalis (lot. Falco subbuteo Linnaeus, 1758), sutinkamas Arvydų girininkijos miškuose, sakalinių šeimos plėšrus paukštis aptinkamas visame krašte. Suaugusio paukščio viršus tamsiai pilkas, galva, skruostai ir „žandenos“ juosvi, apačia gelsvai balsva, išmarginta pailgomis tamsiomis dėmėmis, sudarančiomis išilginį raštą. Pauodegio ir blauzdų plunksnos plytos raudonumo, tarsi su kelnėmis būtų, kojos geltonos. Sparnai ilgi ir smailūs, skraido labai greitai. Tai migruojantis, panašaus dydžio kaip naminis karvelis, paukštis. Parskrenda balandžio antroje pusėje – gegužės pirmosiomis dienomis. Gyvena miškingose teritorijose, aptinkamas tiek didesniuose miško masyvuose, tiek laukuose išsibarsčiusiuose mažesniuose miškeliuose, mėgsta vietas palei vandens telkinius, bet gali gyventi ir netoli gyvenviečių, miestų parkuose. Peri sketsakalis brandžiuose pušynuose ir mišriuose miškuose, dažniausiai apleistuose kranklių, rečiau varnų lizduose, sukrautuose brandžiose pušyse, viršutinėje lajos dalyje ar net pačioje viršūnėje. Perėjimo metu sketsakaliai lizdo netaiso, todėl veisimosi pabaigoje lizdai beveik visiškai išyra. Minta daugiausiai smulkiais žvirbliniais paukščiais ir vabzdžiais, ypač skėtėmis. Grobį gaudo ore, tik kai kada galima pamatyti besiilsintį ant elektros laidų ar medyje.

Nuotr. iš Wikimedia Commons 


 

Karvelis uldukas (lot. Columba oenas), sutinkamas Arvydų girininkijos miškuose. Karvelis uldukas yra karvelinių šeimos naminio karvelio dydžio paukštis. Tai migruojantis paukštis, gyvenantis visame krašte, bet niekur nėra gausus. Karvelis uldukas nedaug mažesnis už uolinį karvelį, kūnas melsvai pilkas, ant kaklo turi žalsvą dėmę, o pats kaklas ir krūtinės viršus su rusvu atspalviu. Uldukų nedideli būreliai atskiriami nuo kitų karvelių dar ir iš to, kad paukščiai esti labai vienodos išvaizdos. Tuo tarpu naminių karvelių būryje paprastai pasitaiko individų su labai netipišku apdaru. Karvelis uldukas - vienintelis iš šalyje gyvenančių karvelių, kuris lizdą įsirengia medžių liemens ertmėse – meletų iškaltuose uoksuose arba natūraliose drevėse. Užima ir specialiai jam iškeltus inkilus, tačiau atsargus ir žmonių kaimynystės, lankymosi prie lizdo vengia. Peri pavienėmis poromis. Gyvena senuose miškuose, kur yra senų medžių su uoksais, drevėmis.

Nuotr. Chris Cant

 

Naujienų prenumerata

El. paštas:

Valid XHTML 1.0 Transitional

 

Kontaktai

VĮ Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės regioninis padalinys
Vilniaus g. 60, LT- 15173, Nemenčinė
Tel., faks. 8 5 2371 836, 8 5 2381614
El.paštas info@nmu.lt

Darbo laikas

I-IV:                   8.00 - 17.00
V:                      8.00 - 16.45
Pietus:          12.00 - 12.45

Visos teisės saugomos. © 2018 VĮ Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės padalinysIT Sprendimai: UAB Intermedija ®